Stilskės piliakalnis: baltųjų kroatų paveldas

Stilsko piliakalnis – viena iš tų Ukrainos istorinių vietų, kur praeitis turistų nepasitinka aukštomis sienomis, restauruotais bokštais ar muziejaus kasa prie paradinių vartų. Senovinis miestas jau seniai išnyko, o jo pėdsakai ištirpo tarp Lvivo srities kalvų, miškų ir uolų. Norint išvysti tikrąjį Stilsko, tenka šiek tiek pasitelkti vaizduotę: įsižiūrėti į žemių pylimą, praeiti senuoju keliu, užsukti į urvų kompleksą – ir tik tuomet kraštovaizdis pradeda pasakoti savo istoriją.

Būtent Stilsko mastas lėmė, kad apie šią vietą atsirado daugybė skambių teiginių. Ji vadinama Baltosios Kroatijos sostine, vienu didžiausių to meto Europos miestų, pasakojama apie dešimtis tūkstančių gyventojų, požeminius tunelius ir pagoniškas šventyklas. Dalis šių pasakojimų remiasi archeologiniais radiniais ir mokslinėmis prielaidomis, o kita dalis jau seniai apaugo turistinėmis legendomis. Ir būtent čia prasideda įdomiausia dalis – atskirti tai, ką tyrėjams iš tiesų pavyko nustatyti, nuo gražių istorijų, kurios per daugelį metų tapo beveik neatsiejama pačios vietovės dalimi.

Viduramžių Stilsko piliakalnis Galicijoje – tai ne vienas taškas žemėlapyje. Istorinis ir kultūrinis draustinis jungia archeologinių objektų kompleksą Stilsko, Dubrovos ir Ilovo apylinkėse: įtvirtinimų liekanas, gyvenvietes, uolų ir urvų kompleksus, piliakalnį-šventyklą bei garsųjį Diravec akmenį. Todėl pažintis su šia vietove labiau primena nedidelę istorinę ekspediciją nei įprastą vieno lankytino objekto apžiūrą.

Tai svarbu žinoti dar prieš kelionę. Jei čia atvyksite tikėdamiesi išvysti ką nors panašaus į Chotyno tvirtovę, iš pradžių galite nustebti: „O kur tas didžiulis miestas?“ Jis tiesiogine prasme yra po jūsų kojomis ir aplink jus – reljefe, žemės įtvirtinimuose, uolose ir žmogaus veiklos pėdsakuose, kuriems daugiau nei tūkstantis metų. Būtent todėl ekskursija arba bent išankstinė pažintis su šios vietos istorija Stilsko daro nepalyginamai įdomesnį.

Šiame straipsnyje pabandysime išsiaiškinti, kas iš tikrųjų žinoma apie Stilsko piliakalnį, kas buvo baltieji kroatai, ar čia iš tiesų galėjo būti jų sostinė, kas iš senovinio miesto išliko iki mūsų dienų ir kokius urvus bei uolų kompleksus šiandien galima aplankyti. O svarbiausia – kaip atvykti čia ne vien pasižiūrėti į mišką ir kelias kalvas, bet už jų įžvelgti miestą, kuris daugiau nei prieš tūkstantį metų buvo vienas svarbiausių šio regiono centrų.

Norint suprasti Stilsko piliakalnio istoriją, verta trumpam pamiršti šiuolaikinį Stilsko kaimą ir įsivaizduoti visai kitokį kraštovaizdį. Daugiau nei prieš tūkstantį metų aukštose kalvose virš slėnių egzistavo didelė įtvirtintų gyvenviečių sistema su pylimais, grioviais, gyvenamaisiais ir ūkiniais pastatais, keliais bei aplinkinėmis gyvenvietėmis. Šiandien didžioji šio vaizdo dalis slepiasi po žeme, mišku ir žole, tačiau archeologiniai tyrimai palaipsniui leido atkurti pagrindinius jo kontūrus.

Remiantis daugelį metų vykdytų tyrimų rezultatais, pats viduramžių Stilsko egzistavo maždaug nuo VIII iki XI amžiaus pradžios, o didžiausią suklestėjimą pasiekė IX–X amžiais ir XI amžiaus pradžioje. Tai buvo laikotarpis, kai Vidurio ir Rytų Europoje formavosi dideli politiniai junginiai, keitėsi prekybos keliai ir pamažu kūrėsi centrai, iš kurių vėliau išaugo viduramžių miestai.

Koks buvo senovinis Stilsko miestas

Archeologai nustatė, kad įtvirtinta piliakalnio teritorija užėmė maždaug 250 hektarų. Ankstyviesiems viduramžiams tai iš tiesų buvo įspūdingas mastas, tačiau dar svarbesnė buvo pati gyvenvietės struktūra. Ji susidėjo ne iš vienos pilies ar tvirtovės, o iš kelių tarpusavyje susijusių dalių.

Centre buvo citadelė – geriausiai apsaugota piliakalnio dalis, kurią sąlyginai galima palyginti su vidine tvirtove. Aplink ją driekėsi įtvirtintas priemiestis, o toliau – daugybė atvirų gyvenviečių. Visa ši sistema buvo pritaikyta prie natūralaus reljefo: kalvos, statūs šlaitai ir griovos papildė žemės gynybinius įtvirtinimus.

Net ir šiandien vietovėje galima atsekti masyvių žemės pylimų ir griovių liekanas. Neįgudusiam žmogui jos kartais gali atrodyti tiesiog kaip pailgos kalvos miške, tačiau būtent šie reljefo nelygumai yra gynybinės sistemos, kuri daugiau nei prieš tūkstantį metų žymėjo įtvirtinto centro ribas, liekanos.

Archeologiniai tyrimai čia atskleidė gyvenamųjų ir ūkinių statinių liekanas, keramikos dirbinius, geležinius daiktus bei kitus kasdienio gyvenimo artefaktus. Aplinkiniuose plotuose taip pat užfiksuota gyvenviečių, pilkapynų, gamybinių zonų ir įvairių istorinių laikotarpių paminklų. Be to, tyrėjai pabrėžia, kad archeologiškai ištirta tik nedidelė dalis milžiniškos komplekso teritorijos.

Kas buvo baltieji kroatai ir kuo jie susiję su Stilsko

Didžiausią susidomėjimą Stilsko suteikia galimas jo ryšys su baltaisiais, arba Karpatų, kroatais – ankstyvųjų viduramžių slavų gyventojais, kuriuos rašytiniai šaltiniai sieja su didelėmis teritorijomis į šiaurę nuo Karpatų. Kroatai minimi viduramžių rašytiniuose šaltiniuose, tačiau tikslios jų gyvenamų teritorijų ribos, politinė organizacija ir net pati sąvokos „Baltoji Kroatija“ reikšmė tebėra mokslinių diskusijų objektas. Todėl šiuolaikiniame žemėlapyje brėžti aiškias vieningos „baltųjų kroatų valstybės“ sienas būtų pernelyg drąsu.

Vis dėlto VIII–X amžių Aukštutinio Padniestrės regiono archeologinius paminklus daugelis tyrėjų sieja būtent su rytiniais, arba Karpatų, kroatais, žinomais iš rašytinių šaltinių. Šiame kontekste Stilsko laikomas vienu didžiausių ankstyvųjų viduramžių regiono centrų.

Būtent iš čia kilo populiarus Stilsko apibūdinimas kaip „baltųjų kroatų miesto“. Jis turi mokslinį pagrindą, tačiau tai nereiškia, kad archeologai rado lentelę su užrašu „Sveiki atvykę į Baltosios Kroatijos sostinę“. Archeologinės bendruomenės etninę priklausomybę tenka rekonstruoti gerokai sudėtingiau – derinant archeologinius duomenis, rašytinius šaltinius, chronologiją, geografiją ir palyginimus su kitais archeologiniais paminklais.

Kaip archeologai atrado Stilsko piliakalnį

Apie neįprastus žemės įtvirtinimus ir senovės radinius aplink Stilsko vietos gyventojai žinojo jau seniai. Dar pirmojoje XX amžiaus pusėje tyrėjai atkreipė dėmesį į galimybę, kad čia galėjo egzistuoti didelis viduramžių centras. 1937 metais istorikas Volodymyras Macekas paskelbė medžiagą, kurioje iškėlė prielaidą, kad Stilsko apylinkėse galėjo būti įtvirtintas miestas.

1960–1970 metais vietovę aktyviai tyrinėjo kraštotyrininkas Vasylis Derešas. Jis rinko archeologinius radinius, užrašinėjo vietos padavimus ir vietovardžius, o 1969–1970 metais sudarė pirmąjį apytikslį piliakalnio planą. Būtent šis darbas padėjo atkreipti į paminklą gerokai didesnį archeologų dėmesį.

Sistemingi lauko tyrimai prasidėjo 1981 metais, vadovaujant archeologui Orestui Korčynskiui. Iš pradžių paminklo datavimas dar buvo tikslinamas, tačiau su kiekvienu nauju tyrimų sezonu darėsi vis aiškiau, kad tyrėjai susidūrė ne su atskiru įtvirtinimu, o su didžiuliu ankstyvųjų viduramžių kompleksu.

Nuo 1987 metų darbus tęsė nuolatinė Aukštutinio Dniestro archeologinė ekspedicija. Tyrimuose dalyvavo Orestas Korčynskis, Mychailas Fylypčukas, Volodymyras Šyšakas ir kiti archeologai. Jie tyrinėjo ne tik patį piliakalnį, bet ir aplinkines teritorijas, ieškodami gyvenviečių, kapinynų, gamybos centrų ir kitų objektų, kurie galėjo būti vienos istorinės aplinkos dalis.

Nuo archeologinių kasinėjimų iki istorinio ir kultūrinio draustinio

2000-ųjų pradžioje sistemingų archeologinių tyrimų mastas sumažėjo dėl finansavimo stokos. Tačiau pati vietovė jau buvo sulaukusi valstybės pripažinimo: 2001 metais Stilsko piliakalniui suteiktas nacionalinės reikšmės archeologijos paminklo statusas.

Kitas svarbus etapas prasidėjo 2015 metais, kai buvo įkurtas istorinis ir kultūrinis draustinis „Stilsko piliakalnis“. Jo užduotis tapo ne tik saugoti šį paminklą, bet ir atnaujinti tyrimus, registruoti archeologinius objektus, populiarinti istoriją bei palaipsniui paversti teritoriją lankytojams suprantama istorine ir turistine erdve.

Tyrimai tęsiami ir šiandien. Archeologai naudoja GPS kartografavimą, žvalgymus ir neinvazinius metodus, tikslina senųjų paminklų ribas ir aptinka naujų objektų. Tai svarbi detalė: Stilsko istorija dar nėra galutinai parašyta. Dalis atsakymų vis dar tiesiogine prasme slypi po žeme.

Būtent todėl Stilsko yra toks įdomus. Jau žinome pakankamai, kad galėtume kalbėti apie didelį ankstyvųjų viduramžių centrą su galinga gynybine sistema ir plačiu aplinkinių gyvenviečių tinklu. Tačiau kartu išlieka daug klausimų: koks buvo jo politinis statusas, kiek žmonių čia iš tikrųjų gyveno, kaip toli siekė miesto įtaka ir ar jį galima vadinti Baltosios Kroatijos sostine.

Ir būtent šį paskutinį teiginį verta aptarti atskirai – nes riba tarp archeologinio fakto, mokslinės hipotezės ir gražios turistinės legendos kartais būna labai plona.

Per pastaruosius dešimtmečius apie Stilsko piliakalnį susiformavo beveik atskiras pasakojimų sluoksnis. Turistinėje medžiagoje jis vadinamas Baltosios Kroatijos sostine, vienu didžiausių ankstyvųjų viduramžių Europos miestų, kalbama apie dešimtis tūkstančių gyventojų, požeminius labirintus, pagoniškas šventyklas ir net sudėtingus hidrotechninius įrenginius. Dalis šių teiginių turi realų archeologinį pagrindą, tačiau toli gražu ne visi jie yra vienodai gerai pagrįsti.

Ir tai nė kiek nedaro Stilsko mažiau įdomaus. Priešingai – vieta tampa dar įdomesnė, kai supranti, kur baigiasi nustatytas archeologinis faktas ir prasideda mokslinė hipotezė ar vietinis padavimas.

Ar Stilsko iš tiesų buvo Baltosios Kroatijos sostinė

Būtent šis teiginys šiandien dažniausiai lydi Stilsko piliakalnio pavadinimą. Jį galima pamatyti turistinėje reklamoje, draustinio medžiagoje, vietos valdžios publikacijose ir daugybėje turistinių vadovų. Vienas pagrindinių šio paminklo tyrėjų, archeologas Orestas Korčynskis, taip pat Stilsko laikė politiniu Karpatų kroatų centru ir siejo jį su Didžiąja, arba Baltąja, Kroatija.

Tokiai hipotezei iš tiesų yra pagrindo. Prieš mus – savo laikmečiui milžiniškas, maždaug 250 hektarų ploto įtvirtintas centras su citadele, išplėtota pylimų ir griovių sistema, priemiesčiu, amatininkų objektais ir daugybe aplinkinėse vietovėse buvusių gyvenviečių. Tokio masto kompleksas vargu ar galėjo būti paprastas nedidelis kaimas.

Be to, ankstyvųjų viduramžių rašytiniuose šaltiniuose minimi kroatai, gyvenę į šiaurę nuo Karpatų, o Aukštutinio Padniestrės regiono archeologiniai paminklai siejami su gyventojais, kuriuos tyrėjai dažnai tapatina su Karpatų, arba baltaisiais, kroatais. Tačiau yra viena esminė problema: nėra žinomo ankstyvųjų viduramžių rašytinio šaltinio, kuriame Stilsko būtų tiesiogiai įvardytas Baltosios Kroatijos sostine. Rašytines žinias apie kroatus tenka lyginti su archeologiniais duomenimis, o paties piliakalnio politinį statusą – rekonstruoti.

Todėl moksliniu požiūriu atsargiau būtų teigti, kad Stilsko galėjo būti vienas didžiausių Karpatų kroatų politinių, administracinių ir ekonominių centrų, o sostinės statuso versija tebėra hipotezė. Įdomu tai, kad net oficiali draustinio svetainė iš esmės išlaiko abu požiūrius. Populiariojoje medžiagoje Stilsko vadinamas „senąja baltųjų kroatų sostine“, o išsamiame paminklo aprašyme teiginys apie miestą-sostinę jau pateikiamas kaip senas vietinis padavimas.

Iš kur atsirado skaičius apie 40–45 tūkstančius gyventojų

Ne mažiau įspūdingas skaičius, dažnai kartojamas medžiagoje apie Stilsko, – iki 40–45 tūkstančių gyventojų didžiausio miesto klestėjimo laikotarpiu. Tokį vertinimą galima rasti net oficialiuose Lvivo srities turizmo šaltiniuose. Tačiau tikrai nereikėtų jo laikyti savotiško viduramžių gyventojų surašymo rezultatu. Archeologai negali tiesiog suskaičiuoti, kiek žmonių gyveno IX–X amžių mieste. Tokie skaičiai gaunami atliekant rekonstrukcijas: vertinamas gyvenvietės plotas, galima užstatymo tankio struktūra, gyvenamųjų objektų skaičius, teritorijos organizavimas ir kiti netiesioginiai rodikliai.

Stilsko atveju ši užduotis ypač sudėtinga, nes archeologiškai ištirta tik nedidelė didžiulės teritorijos dalis. Be to, nebūtinai kiekvienas hektaras gynybinės sistemos viduje tuo pačiu metu buvo tankiai užstatytas ir nuolat gyvenamas. Todėl 40–45 tūkstančių skaičių tiksliau būtų pateikti kaip vieną iš didžiausio galimo gyventojų skaičiaus vertinimų, o ne kaip tiksliai nustatytą faktą. Atsargiau būtų sakyti taip: Stilsko buvo didelis ir, tikėtina, tankiai apgyvendintas savo laikmečio centras, tačiau tiksliai nustatyti jo gyventojų skaičių šiandien neįmanoma.

Ar Stilsko buvo didžiausias Europos miestas

Dar įspūdingiau skamba populiarus teiginys, kad Stilsko buvo „didžiausias VIII–X amžių Europos miestas“. Jį, be kita ko, vartojo Orestas Korčynskis, pabrėždamas išskirtinį šio archeologinio paminklo mastą. Stilsko plotas iš tiesų įspūdingas: apie 250 hektarų įtvirtintos teritorijos ir maždaug 10 kilometrų gynybinių linijų. Pagal šiuos rodiklius tai yra vienas didžiausių žinomų tokio tipo ankstyvųjų viduramžių archeologinių kompleksų regione.

Tačiau senovinius miestus lyginti vien pagal jų plotą gali būti klaidinantis požiūris. Archeologinių piliakalnių ribos, apgyvendintos teritorijos dydis, užstatymo tankis ir pati „miesto“ sąvoka skirtingose Europos dalyse gerokai skyrėsi. Todėl frazę „didžiausias Europos miestas“ geriau vertinti kaip ryškų populiarinamąjį apibūdinimą, o ne kaip visuotinai pripažintą mokslinį titulą.

Kur kas pagrįsčiau Stilsko vadinti vienu didžiausių žinomų ankstyvųjų viduramžių įtvirtintų centrų dabartinės Ukrainos teritorijoje. Ir net nesivaržant dėl Europos rekordų šio archeologinio paminklo mastas nuo to nė kiek nesumažėja.

Požeminis miestas po Stilsko: tiesa ar legenda

Turbūt romantiškiausia vietinių padavimų dalis pasakoja apie požeminį miestą po Stilsko piliakalniu. Pagal įvairias versijas, po plynaukšte esą egzistuoja ilgų tunelių, slėptuvių, kulto patalpų ir požeminių perėjų sistema.

Urvų ir uolų objektai apylinkėse iš tiesų egzistuoja – tai nėra išsigalvojimas. Jie žinomi Stilsko, Dubrovoje, Ilove ir netoli Mykolajivo, o dalyje jų aiškiai matyti žmogaus veiklos pėdsakų. Taip pat būta pranešimų apie geofizinius tyrimus, kurių metu po žeme aptikta ertmių ar struktūrų, galėjusių būti antropogeninės kilmės.

Tačiau nuo to iki visaverčio „požeminio miesto“ dar labai toli. Šiandien nėra archeologiškai ištirtos išsišakojusios gatvių, patalpų ir tunelių sistemos po visu piliakalniu. Oficialiame paminklo aprašyme pasakojimai apie senovinius požemius taip pat pirmiausia priskiriami vietinėms legendoms ir padavimams.

Todėl Stilsko urvus verta vertinti atskirai – kaip realius archeologinius ir gamtinius objektus, kurių paskirtis skirtingais laikotarpiais galėjo keistis. O pasakojimą apie ištisą požeminį miestą geriau laikyti gražia mįsle, kuri kol kas neturi pakankamo archeologinio patvirtinimo.

Auksiniai vartai, Baltasis kelias ir legenda apie miesto žūtį

Stilsko vietovėje išliko dar vienas ypatingas dalykas – senoviniai atskirų vietovės dalių pavadinimai. „Auksiniai vartai“, „Baltasis kelias“, „Kunigaikščio šaltinis“, „Komoryšče“ ir kiti mikrotoponimai buvo perduodami vietos gyventojų iš kartos į kartą ir tapo svarbia užuomina tyrėjams.

Ypač gerai žinomas padavimas apie senovinio miesto žūtį. Pasak legendos, neįveikiamos sostinės ilgą laiką nepavyko užimti jėga. Tuomet užpuolikai apsimetė atsitraukiantys: naktį jie pasitraukė su degančiais fakelais, o gyventojai nusprendė, kad pavojus praėjo. Kai vartai buvo atidaryti, pasaloje likę kariai prasiveržė į vidų ir padegė miestą. Po jo žūties išlikę gyventojai esą persikėlė žemyn, į Kolodnycios slėnį, kur vėliau atsirado dabartinis Stilsko.

Tai puiki istorija ekskursijai, tačiau archeologiniai duomenys kol kas neleidžia taip išsamiai atkurti miesto žūties aplinkybių. Šis padavimas rodo, kaip vietos gyventojai per šimtmečius mėgino paaiškinti milžiniškus plynaukštės įtvirtinimus ir šiuolaikinės gyvenvietės kilmę.

Ką apie Stilsko galima teigti užtikrintai

Net ir atmetus visus gražius perdėjimus, Stilsko išlieka išskirtiniu archeologiniu paminklu. Yra keletas dalykų, kuriuos archeologiniai duomenys patvirtina gerokai patikimiau:

• plynaukštėje iš tiesų egzistavo didelis ankstyvųjų viduramžių įtvirtintas centras;
• jo įtvirtintos teritorijos plotas siekė apie 250 hektarų;
• bendras gynybinių įtvirtinimų ilgis siekė maždaug 10 kilometrų;
• miestas turėjo citadelę, įtvirtintą priemiestį ir aplinkines gyvenvietes;
• ant pylimų stovėjo medinės rąstinės konstrukcijos gynybinės sienos;
• teritorijoje aptikta gyvenamųjų, ūkinių, amatininkų ir gynybinių objektų;
• didžiausias komplekso klestėjimo laikotarpis buvo maždaug IX–X amžiais ir XI amžiaus pradžioje;
• Stilsko priklauso Aukštutinio Padniestrės regiono archeologinių paminklų grupei, kurią tyrėjai sieja su Karpatų kroatais.

Vien to visiškai pakanka, kad Stilsko nereikėtų išgalvotų sensacijų. Prieš mus iš tiesų yra milžiniškas ankstyvųjų viduramžių centras, kurio istorija dar toli gražu nėra iki galo ištirta. Galbūt būsimi kasinėjimai atsakys į dalį ginčytinų klausimų, o gal paliks dar daugiau naujų.

Ir, ko gero, būtent tai Stilsko yra įdomiausia: čia vis dar galima ginčytis dėl sostinės statuso, skaičiuoti galimą gyventojų skaičių ir ieškoti požemių pėdsakų, tačiau pats miestas jau seniai nebereikalauja legendų, kad galėtų stebinti. Dešimt kilometrų senovinių įtvirtinimų tarp Lvivo srities kalvų – visiškai pakankama priežastis pamatyti šią vietą savo akimis.

Senovinis miestas tarp Lvivo srities kalvų – ne tas archeologinis objektas, kuriame pakanka praeiti pro vartus ir iš karto prieš save išvysti rūmų griuvėsius, tvirtovės sienas bei senųjų pastatų liekanas. Dauguma senųjų statinių buvo mediniai ir jau seniai išnyko, o tai, kas išliko daugiau nei tūkstantį metų, šiandien pirmiausia atsiskleidžia pačiame reljefe: žemės pylimuose, grioviuose, senuosiuose įvažiavimuose, plynaukštėje ir archeologinėse vietose. Todėl Stilsko verta apžiūrėti kiek kitaip. Čia reikia ne tik žiūrėti, bet ir įsivaizduoti, kas šioje vietoje stovėjo IX–X amžiais. Kai žinai, kad paprasta kalva kadaise laikė medinę gynybinę sieną, o tarpas žemės pylime buvo miesto vartai, visa vietovė staiga ima atrodyti visiškai kitaip.

Žinoma, daugiau nei tūkstantis metų erozijos gerokai pakeitė miesto vaizdą: pylimai tapo žemesni, grioviai palaipsniui užsinešė, o dalį įtvirtinimų apaugo miškas. Vis dėlto gynybines linijas vietovėje ir šiandien galima gana aiškiai atsekti. Ypač įdomu į jas žiūrėti suvokiant, kad dabartinis žemės pylimas – tik buvusios gynybinės sistemos pagrindas. Ant jo keteros stovėjo medinė rąstinės konstrukcijos siena, o priešais ją driekėsi gilus griovys.

Būtent šių įtvirtinimų mastas geriausiai padeda pajusti tikruosius Stilsko dydžius. Net jei iš paties miesto virš žemės beveik nieko neišliko, dešimt kilometrų gynybinių linijų gana įtikinamai parodo, kad čia būta toli gražu ne mažos gyvenvietės.

Citadelė ir senasis įvažiavimas – senovinio Stilsko širdis

Centrinė ir geriausiai apsaugota miesto dalis buvo citadelė – kunigaikščio tvirtovė, įrengta dominuojančioje plynaukštės aukštumoje. Jos aikštelė buvo maždaug 300 × 500 metrų dydžio ir iškilo beveik 100 metrų virš Kolodnycios upės slėnio. Citadelę juosė galingas pylimas su medinėmis gynybinėmis konstrukcijomis. Tikėtina, kad būtent čia buvo administracinė ir geriausiai apsaugota miesto dalis. Šiandien čia jau nepamatysite nei rūmų, nei kunigaikščio bokšto, tačiau aukšta plynaukštės padėtis aiškiai paaiškina vietos pasirinkimo logiką: iš čia buvo galima kontroliuoti aplinkinius slėnius ir priėjimus prie įtvirtinimų.

Turistui tai viena svarbiausių viso maršruto vietų. Čia ypač gerai juntamas ryšys tarp natūralaus reljefo ir gynybos: senovės statytojai nekovojo su vietove, o panaudojo kalvas, stačius šlaitus ir aukštį kaip pačios tvirtovės dalį.

Citadelės įtvirtinimų sistemoje archeologai atsekė tris senovinius įvažiavimus – iš rytų, vakarų ir pietų. Pietinis įėjimas vietos tradicijoje vadinamas „Auksiniais vartais“. Pačių vartų šiandien, žinoma, nebėra. Tačiau archeologinių tyrimų metu čia aptikta virš vartų stovėjusio statinio, tikriausiai gynybinio bokšto, pėdsakų. Taigi pavadinimas, ilgą laiką galėjęs atrodyti tik kaip vietinio padavimo dalis, įgavo visiškai realų archeologinį kontekstą.

Tai puikus pavyzdys, kaip Stilsko vietovėje veikia seni vietiniai pavadinimai. Kartais žodis, kurį kaimo gyventojai perduodavo iš kartos į kartą, archeologus nuvesdavo būtent ten, kur po žeme buvo išlikę senovinio statinio pėdsakai.

„Baltasis kelias“ – kelias, kuriuo buvo patenkama į miestą

Dar viena svarbi piliakalnio dalis vadinama „Baltuoju keliu“. Čia ėjo vienas iš senovinių kelių į įtvirtintą miestą. Kasinėjimų metu archeologai aptiko akmeninį grindinį iš kalkakmenio, smiltainio ir upės žvirgždo. Virš kelio kadaise stovėjo vartų bokštas, apie kurį liudija išlikusios jo pamatų liekanos. Tarp šioje vietoje rastų radinių buvo keramikos šukių, geležinių daiktų bei raitelio ir žirgo aprangos fragmentų.

Norint įsivaizduoti senovinį miestą, Baltasis kelias yra ypač įdomus: jis primena, kad Stilsko sudarė ne vien pylimai ir medinės sienos. Į miestą vedė įrengti keliai, buvo vartai, kontroliuojami įvažiavimai ir infrastruktūra, būtina dideliam įtvirtintam centrui.

Kunigaikščio šaltinis ir legenda apie auksinį lopšį

Šiaurinėje citadelės dalyje, viename aukščiausių jos taškų, yra vietovė, žinoma kaip „Kunigaikščio šaltinis“. Su ja susijusi viena garsiausių vietos legendų. Pasak padavimo, priešui artėjant prie miesto kunigaikštienė esą įmetė į šulinį auksinį savo vaiko lopšį, kad lobis neatitektų užpuolikams. Žinoma, archeologinių auksinio lopšio įrodymų nėra, tačiau pats vietovės pavadinimas išliko ir tapo Stilsko istorinės atminties dalimi.

Tokių legendų čia nereikėtų suprasti pažodžiui, tačiau visiškai jų atmesti taip pat būtų neteisinga. Stilsko vietovėje vietiniai pavadinimai ne kartą padėjo tyrėjams aptikti svarbias piliakalnio dalis, todėl pati žodinė tradicija tapo šio paminklo istorijos dalimi.

Kur gyveno ir dirbo Stilsko gyventojai

Už citadelės ribų driekėsi didelis įtvirtintas priemiestis. Būtent čia gyveno ir dirbo nemaža dalis gyventojų: amatininkai, žemdirbiai ir kiti senovinio centro žmonės. Rytinėje piliakalnio dalyje archeologai ištyrė daugiau kaip tris dešimtis objektų – antžeminių ir įgilintų būstų, ūkinių pastatų, rūsių bei dirbtuvių liekanas. Kai kuriuose būstuose išliko akmeninės krosnys, o šalia jų rasta IX–X amžių keramikos, peilių, pjautuvų, kibirų detalių, girnų akmenų ir kitų kasdienio gyvenimo daiktų.

Ypač įdomus radinys buvo X amžiaus pradžios geležies lydymo kompleksas. Jo teritorijoje buvo vietų pelkių rūdai paruošti, medžio anglims degti, kalkakmeniui smulkinti ir pati dirbtuvė su lydkrosne. Tai leidžia Stilsko matyti ne tik kaip tvirtovę, bet ir kaip gyvą miestą, kuriame žmonės dirbo, gamino įvairius daiktus, ruošė maistą ir vertėsi amatais.

Dauguma šių archeologinių objektų šiandien neatrodo kaip paruoštas muziejus po atviru dangumi. Dalis jų po tyrimų buvo konservuota arba vėl atsidūrė po žeme. Todėl būtent čia ypač praverčia gidas: be paaiškinimo galima praeiti virš senovinės dirbtuvės vietos ir net nesuprasti, kad ką tik peržengei tūkstantį metų istorijos.

Stilsko geriausia pažinti ne kaip vieną paminklą, o kaip visą istorinį kraštovaizdį

Didžiausia klaida pirmosios kelionės metu – ieškoti Stilsko vieno pagrindinio statinio, prie kurio reikėtų nusifotografuoti ir pažymėti varnelę „pamatyta“. Tokio objekto čia tiesiog nėra. Pagrindinis paminklas yra pats istorinis kraštovaizdis: citadelės plynaukštė, ilgi žemės pylimai, senieji įvažiavimai į miestą, Kolodnycios slėnis, vietovės su senoviniais pavadinimais ir dešimtys archeologinių vietų aplinkui. Tik visos kartu jos leidžia suprasti tikrąjį gyvenvietės mastą.

Būtent todėl Stilsko pamažu atsiskleidžia vaikštant po vietovę. Iš pradžių matai kalvą. Vėliau sužinai, kad tai pylimas. Tada paaiškėja, kad ant jo stovėjo medinė siena, šalia buvo griovys, o už kelių šimtų metrų – miesto vartai. Ir po kurio laiko paprastas Karpatų miškas jau visai nebeatrodo paprastas. O urvai, uolų kompleksai, Dirjaveco akmuo bei paslaptingi objektai Dubrovoje ir Ilove – tai jau atskira Stilsko istorijos dalis. Ji tokia įdomi ir nevienareikšmė, kad nusipelno atskiro skyriaus.

Jei žemės pylimai padeda įsivaizduoti Stilsko piliakalnio mastą, tai urvai ir uolų kompleksai šiai vietovei suteikia visai kitokią atmosferą. Uoloje iškaltos patalpos, nišos, laipteliai, neaiškios paskirties angos ir milžiniški akmens luitai bukų miško viduryje lengvai paskatina pasakojimus apie pagonių žynius, slaptas šventyklas ir požemines šventvietes.

Ir būtent čia reikia būti ypač atsargiems. Tikri žmogaus iškalti urvai ir archeologiniai objektai Stilsko apylinkėse iš tiesų egzistuoja, tačiau jų amžius ir pirminė paskirtis toli gražu ne visada yra nustatyti. Kai kurias interpretacijas, kurios dar prieš kelis dešimtmečius atrodė įtikinamos, naujesni tyrimai jau verčia persvarstyti.

Todėl kelionė po Stilsko uolų kompleksus – tai ne tiek ekskursija su paruoštais atsakymais, kiek pažintis su archeologija jos tyrimo procese. Čia visiškai gali paaiškėti, kad „pagoniška šventvietė“ po naujų kasinėjimų taps gynybinio statinio liekanomis, o urvas, kurį turistinis vadovas pavadino šventykla, iš tikrųjų žmonių buvo naudojamas keliais skirtingais istoriniais laikotarpiais.

Viena įdomiausių draustinio vietų yra Ilivo piliakalnis pietrytiniame Ilivo kaimo pakraštyje. Jis yra labai iškalbingo pavadinimo vietovėje – „Pečera“, ant aukšto kyšulį primenančio iškyšulio virš Iliveco upės slėnio. Piliakalnis užima natūraliai apsaugotą vietą: iš kelių pusių plynaukštė leidžiasi stačiais šlaitais, kurie vietomis pereina į vertikalias kalkakmenio ir smiltainio uolas. Būtent šiose uolose, po piliakalnio aikštele, yra trys žmogaus iškalti urvai.

Viename jų yra maždaug 3 × 3 metrų dydžio ir apie 2 metrų aukščio kamera. Uoloje taip pat aiškiai matyti kryptingo žmogaus apdirbimo pėdsakų. Oficialiame draustinio aprašyme šio urvo forma siejama su moters įsčių įvaizdžiu ir daroma prielaida apie galimą kultinę jo reikšmę, o vėlesnis naudojimas siejamas su krikščionių vienuoliais atsiskyrėliais. Kaip vienas iš argumentų, patvirtinančių vėlesnį krikščionišką naudojimą, minimos nišos, kurios galėjo būti skirtos ikonoms pastatyti. Tačiau tikslus urvo sukūrimo laikas iki šiol nenustatytas. Ir tai yra esminė detalė. Vien tai, kad šalia ankstyvųjų viduramžių piliakalnio yra žmogaus iškaltas urvas, dar neįrodo, kad jį iškalė būtent baltieji kroatai arba kad iš pradžių jis buvo pagoniška šventykla.

„Šventvietė“ Ilive, kuri galėjo pasirodyti esanti bokštas

Kaip greitai gali keistis archeologinės interpretacijos, puikiai rodo naujausi Ilivo piliakalnio tyrimai. Dar 1987 metų kasinėjimų metu vidinėje gynybinio pylimo pusėje buvo ištirtas neįprastas pylimas su akmens konstrukcijomis. Tuomet objektas buvo interpretuotas kaip pagoniška šventvietė, ir būtent ši versija daugelį metų buvo kartojama mokslo populiarinimo bei turistinėje medžiagoje.

Archeologai į šią vietą sugrįžo jau XXI amžiuje. Per 2026 metų rugpjūtį vykusius tyrimus konstrukciją pavyko atidengti gerokai išsamiau. Po maždaug metro storio sampilu aptikta Π formos akmeninė konstrukcija, maždaug 7 metrų ilgio ir 3,5–4 metrų pločio. Ji tiesiogiai jungėsi su gynybinio pylimo pagrindu, o šalia išliko smarkiai apdegusių medinių rąstų ir lentų liekanų. Aptarę tyrimų rezultatus specialistai priėjo prie išvados, kad greičiausiai čia buvo ne kulto statinys, o medinis bokštas ant akmeninio pamato, susijęs su piliakalnio gynybine sistema.

Tai labai iškalbingas pavyzdys. Archeologija retai veikia pagal principą „kartą radome – ir viską supratome visiems laikams“. Nauji kasinėjimai gali visiškai pakeisti objekto interpretaciją. Todėl žodis „šventvietė“, dešimtmečius keliaujantis iš vienos turistinės svetainės į kitą, kartais nusipelno didelės žvaigždutės ir paaiškinimo puslapio apačioje.

„Dirjaveco“ akmuo Dubrovoje

Dar viena lengvai atpažįstama draustinio vieta yra netoli Dubrovos kaimo. Tai didelis uolinis objektas, žinomas kaip „Diraveco“ akmuo – įvairiuose šaltiniuose taip pat pasitaiko rašyba „Dirjavecas“. Pavadinimas kilo dėl būdingos angos akmenyje. Turistiniuose aprašymuose galima sutikti ir romantiškesnių pavadinimų – „Stalo akmuo“ ar net „Saulės šventykla“. Netoliese yra uolų atodangų ir uoloje iškaltų patalpų, kurios tik dar labiau sustiprina šios vietos paslaptingumą.

Su „Diravecu“ siejami senoviniai ritualai ir ikikrikščioniški tikėjimai, o pats akmuo neretai vadinamas pagonišku aukuru. Tačiau ir čia verta atskirti gražią turistinę versiją nuo patvirtinto archeologinio fakto. Patikimai nustatyti konkrečią kultinę akmens paskirtį kol kas sudėtinga, o populiarus pavadinimas „Saulės šventykla“ neturėtų būti suprantamas kaip oficiali archeologinė klasifikacija.

Turistui dėl to ši vieta nė kiek netampa mažiau įdomi. Milžiniškas akmuo su neįprasta anga seno bukų miško apsuptyje net ir be legendų atrodo pakankamai įspūdingai. O pridėjus istoriją apie gyvenvietes, kurios čia egzistavo daugiau nei prieš tūkstantį metų, atmosfera atsiranda savaime – nereikia išgalvoti žynių su fakelais.

Urvai galėjo turėti kelis gyvenimus

Yra dar viena priežastis, kodėl taip sunku nustatyti pirminę urvų paskirtį. Žmonės tą pačią akmeninę kamerą galėjo naudoti daugelį šimtmečių, o kiekviena karta ją pritaikydavo savo poreikiams. Urvas galėjo iš pradžių būti ūkinė patalpa, vėliau tapti slėptuve ar atsiskyrimo vieta, o po kelių šimtmečių vietos gyventojų būti naudojamas kaip rūsys. Kiti urvai galėjo tarnauti kaip prieglobstis karų metu arba būti gynybinių statinių dalis.

Tyrėjai net yra užfiksavę atvejų, kai naujesniais laikais vietos gyventojai senuosius urvus naudojo maisto produktams ir daržovėms laikyti. Todėl dabartinė objekto išvaizda ne visada leidžia iš karto suprasti, kam jis buvo sukurtas iš pradžių.

Kodėl urvų kompleksus verta pamatyti net ir be legendų

Įdomiausia tai, kad visos šios mokslinės diskusijos turistiniam įspūdžiui visai netrukdo. Greičiau priešingai. Kur kas įdomiau stovėti prie urvo įėjimo ir suvokti, kad prieš tave yra objektas, dėl kurio paskirties tyrėjai ginčijasi iki šiol, nei gauti paruoštą lentelę su užrašu: „pagoniška šventykla, IX amžius“ – ir daugiau apie nieką nebegalvoti.

Be to, uolų kompleksai išsidėstę skirtingose didelės draustinio teritorijos dalyse. Ilivas, Dubrova, Mykolajivas ir pats Stilsko sudaro ne vieną turistinį objektą, o ištisą skirtingų epochų paminklų tinklą. Todėl juos geriausia apžiūrėti su gidu arba bent jau turint gerai parengtą maršrutą. Dalis urvų yra miške ar šlaituose, o kai kurių objektų reikšmę be paaiškinimo sunku suprasti.

Ir, ko gero, būtent čia Stilsko dar kartą parodo savo charakterį. Jis atkakliai nenori būti istoriniu paminklu, kuriame į kiekvieną klausimą jau yra parašytas atsakymas. Priešingai – kuo daugiau apie jį sužinai, tuo daugiau kyla naujų klausimų. O vietai, kuriai daugiau nei tūkstantis metų, sutikite, tai visai neblogas būdas išlikti įdomiai.

Kelionė į Stilsko piliakalnį šiek tiek skiriasi nuo apsilankymo pilyje ar muziejuje, kur pakanka atvykti vienu adresu, nusipirkti bilietą ir eiti nustatytu maršrutu. Draustinio teritorija yra didelė, o jo paminklai išsidėstę ne tik Stilsko, bet ir Dubrovos, Ilivo bei Mykolajivo kryptimis. Todėl prieš kelionę verta bent apytiksliai nuspręsti, ką konkrečiai norite pamatyti.

Jei tai pirmoji pažintis su Stilsko, geriausia pradėti nuo paties piliakalnio, citadelės ir gynybinių pylimų, o vėliau, jei liks laiko, tęsti maršrutą link uolų ir urvų kompleksų. Mėginti per dvi valandas pamatyti absoliučiai viską – maždaug tas pats, kas įeiti į didelį muziejų likus dešimčiai minučių iki uždarymo ir paskui save įtikinėti, kad ekspoziciją jau išstudijavote.

Ar verta užsisakyti ekskursiją po Stilsko piliakalnį

Pirmajai kelionei tikrai rekomenduočiau pasinaudoti gido paslaugomis. Ne todėl, kad savarankiškai čia neįmanoma vaikščioti, o dėl pačios vietovės specifikos. Išlikusių akmeninių sienų ar bokštų beveik nėra, todėl be paaiškinimo dalis svarbiausių objektų gali atrodyti kaip paprasta kalva, miško kelias ar ilgas žemės pylimas.

Gidas parodo, kur ėjo gynybiniai pylimai, kur buvo citadelė, kaip atrodė senieji įvažiavimai į miestą, ką archeologai rado konkrečiose vietovėse ir kurios vietos istorijos turi mokslinį pagrindą, o kurios tebėra legendos. Po tokio paaiškinimo vietovė tiesiogine prasme pradeda atsiskleisti visai kitaip.

Draustinis organizuotas ekskursijas rengia ir šiandien. 2026 metais čia ir toliau buvo organizuojamos teminės kelionės „Baltosios Kroatijos takais“, ekskursijos moksleiviams, kariškiams ir paprastiems lankytojams. Ekskursijos laiką galima iš anksto suderinti tiesiogiai su gidu.

Kaip automobiliu nuvykti į Stilsko piliakalnį iš Lvivo

Nuo Lvivo iki Stilsko yra maždaug 40–50 kilometrų, priklausomai nuo išvykimo vietos ir pasirinkto maršruto. Patogiausia važiuoti M-06 / E471 Kyjivas–Čopas keliu Mykolajivo kryptimi. Prieš Mykolajivą reikia pasukti Trostianeco kryptimi, o toliau važiuoti į Stilską. Pagrindinė maršruto dalis nėra sudėtinga, tačiau prie pat archeologinių objektų asfaltas baigiasi maždaug ten pat, kur paprastai baigiasi ir miesto automobilio noras apsimesti visureigiu.

Iki centrinės kaimo dalies galima be problemų nuvažiuoti įprastu lengvuoju automobiliu. Tačiau prie atskirų pylimų, uolų kompleksų ar miško vietovių geriau toliau keliauti pėsčiomis ir nesistengti automobiliu privažiuoti tiesiai prie kiekvieno archeologinio objekto.

Kaip nuvykti į Stilską viešuoju transportu

Kelionė įmanoma ir be nuosavo automobilio, tačiau jai reikės šiek tiek daugiau planavimo. Patogiausia pirmiausia iš Lvivo nuvykti į Mykolajivą arba Trostianecą, o iš ten tęsti kelionę į Stilską vietiniu transportu arba taksi. Regioninių autobusų tvarkaraščiai gali keistis, todėl senomis turistinių svetainių rekomendacijomis su konkrečiais išvykimo laikais geriau nesikliauti jų nepatikrinus. Tai ypač svarbu planuojant kelionę atgal: vakare susisiekimas su nedideliais kaimais gali būti gerokai retesnis.

Jei keliaujate nedidele kompanija, praktiškas variantas gali būti taksi iš Mykolajivo arba iš anksto sutartas pervežimas. Tai taip pat suteikia daugiau laisvės, jei po Stilsko planuojate užsukti į Dubrovą ar Ilivą.

Kodėl Stilsko geriau neapžiūrinėti skubant

Stilsko piliakalnis nepriklauso tiems paminklams, kurie stebina vienu milžinišku objektu. Jo stiprybė atsiskleidžia palaipsniui suvokiant tikrąjį mastą. Iš pradžių matote pylimą, o vėliau sužinote, kad tokių gynybinių linijų buvo apie dešimt kilometrų; žvelgiate į plynaukštę ir tik išgirdę paaiškinimą suvokiate, kad stovite senovinės citadelės viduje. Todėl geriausias kelionės formatas – nesistengti surinkti kuo daugiau lankytinų taškų, o skirti sau laiko suprasti pačią vietą. Susitarti dėl ekskursijos, dalį maršruto nueiti pėsčiomis, pamatyti piliakalnį iš skirtingų aukštumų ir tik po to keliauti prie urvų ar į Dubrovą.

Nes Stilsko turi vieną įdomią ypatybę: atvykęs čia iš pradžių ieškai senovinio miesto tarp kalvų. O po kelių valandų pradedi suprasti, kad visą tą laiką tiesiog vaikščiojai po jį.

Stilsko piliakalnis vargu ar sužavės turistą tą pačią akimirką, kai jis išlips iš automobilio. Čia nėra didžiulių akmeninių vartų, išlikusių bokštų ar sienų, prie kurių iškart būtų aišku: štai pagrindinis objektas. Senovinis miestas beveik visiškai sugrįžo į žemę, o gamta per tūkstantį metų kruopščiai užmaskavo tai, kas liko. Tačiau verta paeiti šiek tiek toliau, pamatyti žemės pylimą ir sužinoti, kad kadaise ant jo stovėjo medinė gynybinė siena. Užkopti į plokščiakalnį ir suvokti, kad priešais jus – senovinės citadelės teritorija. Pereiti Baltuoju keliu, išgirsti apie Auksinius vartus, pažvelgti į urvus, pamatyti Dubrovos uolas – ir pamažu įprastas kraštovaizdis pradeda virsti visai kitokiu vaizdu.

Būtent dėl to čia ir verta vykti. Ne tam, kad nufotografuotumėte vieną gražų statinį ir po dvidešimties minučių užsidėtumėte varnelę «aplankyta», o tam, kad pabandytumėte įsivaizduoti miesto, kurio nebėra. Miesto su keliais, įtvirtinimais, gyvenamaisiais namais, amatininkų dirbtuvėmis ir žmonėmis, kurie daugiau nei prieš tūkstantį metų iš tų pačių kalvų žvelgė į tą patį slėnį.

Aplink Stilsko gyvenvietę vis dar lieka daug klausimų. Ar ji buvo Baltosios Kroatijos sostinė? Kiek žmonių iš tikrųjų čia gyveno? Kokia buvo atskirų urvų ir uolų objektų paskirtis? Kur yra riba tarp archeologinio fakto, mokslinės hipotezės ir legendos, kurią vietos gyventojai iš kartos į kartą perduodavo? Ir turbūt gerai, kad ne į visus klausimus yra atsakymas. Būtent šis neaiškumas daro Stilsko gyvenvietę gyvą. Archeologai tęsia tyrimus, senosios versijos peržiūrimos, randama naujų objektų, o tai, kas dar vakar buvo vadinama šventykla, rytoj gali pasirodyti esanti gynybinio bokšto dalis. Čia istorija neužsifiksavo galutiniame muziejaus eksponato apraše — ji vis dar kuriama.

Todėl Stilsko gyvenvietė Lvivo srityje verta kelionės net ir be skambių titulų apie «didžiausią Europos miestą» ar neginčijamą «baltųjų kroatų sostinę». Maždaug dešimt kilometrų senovinių įtvirtinimų, didžiulė gyvenvietės teritorija, archeologiniai radiniai, urvai ir uolų kompleksai jau savaime daug ką pasako. O įdomiausias jausmas ateina kažkur pasivaikščiojimo pabaigoje. Iš pradžių atrodo, kad atvykote ieškoti miesto pėdsakų tarp miškų ir kalvų. O paskui staiga suprantate: visą šį laiką neieškojote Stilsko — jūs tiesiog vaikščiojote jo senovinėmis gatvėmis.