Tamplierių ordino lobiai Ukrainoje

Tamplierių lobių tema ir šiandien nepraranda savo paslaptingo žavesio. Praėjo daugiau nei septyni šimtmečiai nuo tada, kai Kristaus riterių ordinas — legendiniai tamplieriai — dingo iš Europos politinės scenos, tačiau pasakojimai apie juos iki šiol kaitina istorikų, nuotykių ieškotojų ir tiesiog romantikų vaizduotę. Ir nors dauguma įvykių siejami su Prancūzija, Ispanija ar Portugalija, vis dažniau tyrinėtojai kalba, kad tamplierių pėdsakų gali būti ir Ukrainoje. Šioje medžiagoje panagrinėsime, iš kur kilo ši versija, kokie faktai ją patvirtina ir kodėl būtent mūsų žemė galėjo tapti ordino palikimo prieglobsčiu.

Dramatiška tamplierių arešto diena — didžiosios paslapties pradžia

Rytas 1307 m. spalio 13 d. įėjo į istoriją kaip viena tamsiausių viduramžių Europos dienų. Išvakarėse, naktį į penktadienį, du riteriai susitiko akmeninėje celėje Templio pilyje Paryžiuje. Po trumpos maldos vyresnysis tamplieris perdavė jaunesniajam Didžiojo magistro įsakymą — „patikimai paslėpti ordino lobius ir šventąsias relikvijas“. Jau po kelių valandų, su pirmaisiais saulės spinduliais, visoje Prancūzijoje prasidėjo plataus masto visų tamplierių arešto operacija. Jos organizatoriumi tapo karalius Pilypas IV Gražusis, Kyjivo kunigaikštytės Anos Jaroslavnos — Jaroslavo Išmintingojo dukters — anūkas. Taigi, šioje dramatiškoje istorijoje jau tuomet išryškėja ukrainietiškas pėdsakas.

Ordino persekiojimo priežastys

Oficialiu pretekstu areštams tapo kaltinimai erezija, „tamsiųjų jėgų“ garbinimu ir uždraustų apeigų atlikimu. Iš tikrųjų pagrindinė priežastis slypėjo milžiniškoje tamplierių galioje ir turtuose. Jie kontroliavo Europos finansų srautus, iš esmės sukūrę pirmąją tarptautinę bankų sistemą ir skolindami net karališkiesiems dvarams. Pilypas IV, įklimpęs į skolas ordinui, nusprendė sunaikinti savo kreditorius, kad pasisavintų jų turtą. Šis žingsnis visiems laikams pakeitė Europos istoriją.

• Naktį į 1307 m. spalio 13 d. visoje Prancūzijoje buvo suimta daugiau nei 15 000 riterių.
• Daugumą jų kankino, siekdami išgauti prisipažinimus dėl išgalvotų nusikaltimų.
• Ordino didysis magistras Žakas de Molė buvo nužudytas 1314 m. — tačiau prieš mirtį prakeikė karalių ir popiežių, o tai išsipildė jau po metų.

Vis dėlto pagrindinis klausimas lieka atviras — kur dingo tamplierių lobiai? Juk karaliui taip ir nepavyko rasti aukso, sidabro ir relikvijų, kurios dingo areštų išvakarėse. Istorikai įsitikinę: tamplieriai spėjo išgabenti brangiausius daiktus į saugias vietas, o dalį — galbūt net į Europos rytus.

Lobiai, legendos ir šiuolaikinės tamplierių palikimo paieškos

Tobulėjant technologijoms ir archeologijai, susidomėjimas tamplierių paslaptimis tik auga. Kartkartėmis pasaulio žiniasklaida praneša apie senovinių lobių radinius, kurie esą susiję su ordinu. Pavyzdžiui, 2011 m. vienoje Indijos šventykloje buvo aptikta daugiau nei 500 tonų aukso ir brangenybių, įvertintų 22 milijardais dolerių. Tačiau istorikai tvirtina, kad tai ne didžiausias lobis žmonijos istorijoje. Pasak legendų, tamplierių ordino relikvijos savo verte galėjo pranokti net šį radinį, nes apėmė ne tik auksą, bet ir šventus krikščioniškosios istorijos daiktus.

Galimos tamplierių relikvijos

Patikimi šaltiniai mini, kad būtent tamplieriai saugojo svarbiausius krikščioniškus artefaktus, tarp jų — Turino drobulę ir Šventąjį Gralį. Turino drobulė, remiantis istoriniais duomenimis, iš tiesų buvo tamplierių žinioje iki XV amžiaus. Jų archyvuose taip pat minimas Sandoros skrynia, kuri esą buvo rasta kasinėjimų Jeruzalėje metu. Tad nenuostabu, kad tamplierių ordino lobiai laikomi vienais mistiškiausių žmonijos istorijoje.

Laikui bėgant, aplink šią temą atsirado vis daugiau hipotezių. Vieni mano, kad tamplieriai dalį savo lobių pergabeno į Škotiją, kur vėliau atsirado masonų ložių pirmtakai. Kiti — kad karavanai su artefaktais patraukė dar toliau į rytus, per Karpatų kalnus. Būtent ši versija suteikė pagrindą šiuolaikiniams istorikams ieškoti tamplierių pėdsakų Ukrainoje.

„Kuo giliau pasineriame į tamplierių istoriją, tuo labiau įsitikiname: jų palikimas — tai ne vien legendos. Tai Europos dvasinio ir kultūrinio kodo dalis, neišnykusi net po septynių šimtmečių“.

Taip pamažu formuojasi teorija, kad dalis tamplierių aukso ir relikvijų galėjo atsidurti šiuolaikinės Ukrainos teritorijoje, ypač regionuose, kuriuose XIII–XIV amžiais aktyviai veikė vienuolių ordinai. Būtent šiai temai skirta kita dalis — apie ukrainietišką tamplierių pėdsaką.

Kad suprastume, kodėl tamplierių palikimas Ukrainoje kelia tokį susidomėjimą, verta atsigręžti į paties ordino ištakas. Jo istorija prasidėjo pasibaigus Pirmajam kryžiaus žygiui 1096 m., kai tūkstančiai piligrimų traukė į Šventąją Žemę. Kelyje į Jeruzalę jie dažnai tapdavo plėšikų aukomis, todėl nedidelė riterių grupė nusprendė prisiimti misiją saugoti keliautojus. Taip atsirado ordinas, kuris vėliau visame pasaulyje bus žinomas kaip „Vargšai Kristaus ir Saliamono šventyklos riteriai“.

Ordino idėjos pradžia

Ordino įkūrėju tapo prancūzų riteris Hugas de Peinas, kuris kartu su aštuoniais bendražygiais davė skurdo, skaistumo ir paklusnumo įžadus. Jie gavo leidimą gyventi pietiniame Al-Aksos mečetės sparne — vietoje, kuri buvo laikoma karaliaus Saliamono šventyklos griuvėsiais. Iš čia ir kilo pavadinimas „tamplieriai“ (iš lot. *templum* — šventykla).

Pirmuosius devynerius metus ordinas liko menkai žinomas ir kukli brolija. Tačiau tyrinėtojai spėja, kad šis laikotarpis buvo skirtas ne tiek piligrimų apsaugai, kiek Jeruzalės požemių tyrinėjimui. Yra nuomonė, kad riteriai aptiko senovinių rankraščių ar relikvijų, kurios radikaliai pakeitė jų pasaulėžiūrą ir prisidėjo prie ordino įtakos augimo.

Ordino pripažinimas ir pakilimas

1129 m. ordinas buvo oficialiai patvirtintas bažnytiniame Trua susirinkime. Jį parėmė įtakingiausias to meto teologas — šventasis Bernardas iš Klervo, kuris sukūrė „Tamplierių taisykles“ ir suteikė jiems dvasinį pripažinimą. Nuo šio momento ordinas ėmė sparčiai augti, gaudamas žemių, pilių, aukų ir privilegijų iš Europos monarchų.

• Tamplieriai turėjo savo tvirtoves, ligonines ir net laivyną.
• Ordinas kontroliavo prekybos kelius tarp Rytų ir Vakarų.
• Tamplieriai sukūrė finansų sistemą, tapusią šiuolaikinės bankininkystės prototipu — jie teikė paskolas, saugojo pinigus ir vykdė pinigų pervedimus tarp šalių.

Iki XIII a. vidurio Tamplierių ordinas tapo viena galingiausių organizacijų pasaulyje. Jų simbolika — baltas apsiaustas su raudonu kryžiumi — kėlė pagarbą, o kartais ir baimę. Net popiežius pripažino, kad ordinas paklūsta tik Dievui, ir jokia pasaulietinė valdžia negali jo kontroliuoti.

Teorijos apie atradimus po Saliamono šventykla

Kai kurie šiuolaikiniai istorikai spėja, kad būtent Šventyklos kalno požemiuose tamplieriai galėjo rasti relikvijų — galbūt net Sandoros skrynią ar Šventąjį Gralį. Po to ordinas ėmė staigiai turtėti, tarsi būtų gavęs slaptų žinių ar dievišką palaiminimą. Kitos versijos teigia, kad rasti artefaktai leido tamplieriams sukurti savitą filosofinę doktriną — krikščionybės, ezoterikos ir senųjų Artimųjų Rytų žinių mišinį.

Ordino dvasinė rolė ir simbolika

Tamplieriams karas buvo ne tik kova, bet ir tikėjimo aktas. Jie laikė save „Kristaus kariais“, kurie neša tikėjimo šviesą net gyvybės kaina. Būtent todėl daugelis tyrinėtojų mano, kad jų ideologija paveikė vėlesnes Europos dvasines sroves — nuo riterių kodeksų iki Renesanso epochos mistinių brolijų.

„Tikras Kristaus riteris — tas, kuris nugali ne kardu, o tikėjimu“, — sakė Bernardas iš Klervo, apibrėždamas tamplierių misijos esmę.

Nuo šlovės iki žlugimo

Nepaisant dvasinės jėgos ir kilnių ketinimų, ordinas pamažu tapo pernelyg įtakingas monarchams. Tamplieriai valdė žemes nuo Ispanijos iki Šventosios Žemės, o jų tvirtovės buvo laikomos neįveikiamomis. Tačiau būtent tai kėlė pavydą ir baimę valdovams, ypač Pilypui IV Gražiajam. Būtent jis tapo jų sunaikinimo iniciatoriumi 1307 m., kaip buvo kalbėta ankstesniame skyriuje.

Nepaisant bandymų juos ištrinti iš istorijos, tamplieriai paliko ne tik legendas, bet ir materialius liudijimus — pilis, koplyčias, simbolius, archyvus. Dalis šių ženklų, kaip mano tyrinėtojai, vėliau galėjo pasirodyti ir Ukrainos žemėse, kur po ordino sutriuškinimo atsidūrė bėgliai.

Apie šiuos paslaptingus pėdsakus, akmenis ir požemius, siejančius Ukrainą su tamplierių ordinu, papasakosime toliau — skyriuje apie tamplierių pėdsakus Ukrainoje.

Po Tamplierių ordino sunaikinimo Prancūzijoje 1307 m. daugelis tamplierių dingo be pėdsakų. Yra hipotezė, kad dalis brolių rado prieglobstį Europos rytuose — ypač dabartinės Ukrainos žemėse, kurios tuomet buvo galingosios Rusios dalis. Ši versija remiasi istoriniais paminėjimais, vietovardžiais, archeologiniais radiniais ir net mitais, perduodamais iš kartos į kartą.

Mistinė trauka Ukrainos žemėms

Ukraina nuo seno traukė senovinių artefaktų ieškotojų dėmesį. XX amžiuje čia atvykdavo specialios ekspedicijos tiek iš SSRS pusės, tiek iš Trečiojo reicho. Ir sovietų specialiosios tarnybos (NKVD), ir nacistinė organizacija „Ahnenerbe“ aktyviai ieškojo čia „tamplierių ordino pėdsakų“. Jie tikėjosi rasti Šventąjį Gralį, Sandoros skrynią arba simbolinius „jėgos akmenis“ — tris artefaktus, kurie, pasak legendos, rodė paslėptų tamplierių lobių vietą.

Remiantis archyviniais dokumentais, nacistai paieškas pradėjo dar iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. Jie tikėjo, kad būtent Ukrainos žemė gali saugoti šventojo ordino palikimo likučius. Ir, kaip rodo istorija, jie klydo ne taip jau labai.

Zoločivo pilis — tamplierių akmenys

Garsiausias tamplierių buvimo Ukrainoje liudijimas yra vadinamieji tamplierių akmenys Zoločivo pilyje (Lvivo sritis). Jie buvo rasti netoli Novosilkų kaimo ir vėliau pervežti į pilį, kur saugomi iki šiol. Jų paviršiuose iškalti kryžiai, ženklai ir simboliai, nepaprastai panašūs į tamplierių ordino ženklelius.

Istorikai spėja, kad šie akmenys galėjo būti sakralinio statinio dalis arba tamplierių antkapiai. Yra ir kita versija: jie žymėjo vietą, kur laikinai buvo laikomi iš Europos išgabenti artefaktai po 1307 m. persekiojimų. Šiandien juos gali pamatyti kiekvienas, apsilankęs Zoločivo pilyje — viename įdomiausių Lvivo regiono istorinio ir architektūrinio paveldo objektų.

Tamplierių akmenys Zoločivo pilyje

Tamplierių ola Aizkarpatėje

Dar viena vieta, stebinanti savo paslaptingumu — Tamplierių ola Aizkarpatėje. Ji yra Juodojo kalno viršūnėje ir seniai tapo mėgstama turistų bei lobių ieškotojų vieta. Vietos legendos pasakoja, kad olą įrengė patys tamplieriai, norėdami paslėpti dalį savo relikvijų po pabėgimo iš Europos.

Oloje buvo rasta monetų, kryžių ir senovinių įrašų. Dalis požemio dabar užlieta, o, pasak liaudies pasakojimų, tai savotiška „apsauga“ nuo nelauktų svečių. Archeologai nustatė, kad ola yra žmogaus rankų darbo ir galėjo būti XIII–XIV a. gynybinių arba kultinių statinių sistemos dalis.

Pilis Lukove Volynėje — templininkų ordino pėdsakas

Ne mažiau įdomi ir pilies Lukovo kaime istorija (Volynės sritis). Būtent čia, remiantis anglų archyvais, 1231 m. buvo įkurtas tvirtovės tipo statinys, siejamas su tamplierių veikla. Archeologiniai kasinėjimai patvirtino požeminių perėjimų, akmeninių įtvirtinimų liekanų ir daiktų, panašių į ordino artefaktus, buvimą. Yra spėjama, kad būtent čia tamplieriai saugojo dalį savo lobio — auksą, sidabrą, brangenybes ir sakralinius daiktus.

Nors tvirtovės medinės sienos neišliko, užtvankos griuvėsiai, gilūs grioviai ir požeminiai perėjimai išlieka senosios istorijos liudytojais. Tyrinėtojai mano, kad šis objektas gali slėpti dar nemažai paslapčių, o būtent Volynė galėjo būti viena iš laikinų tamplierių prieglobsčio vietų jų pabėgimo iš Vakarų Europos metu.

Legendos, jungiančios istoriją ir tikėjimą

Nepaisant oficialiosios mokslo bendruomenės skepticizmo, vis daugiau liudijimų rodo, kad tamplieriai galėjo pasiekti Ukrainos žemes. Volynės, Podolės ir Aizkarpatės legendos išsaugojo pasakojimus apie „baltus riterius“, kurie atėjo iš vakarų, padėjo vietos bendruomenėms ir statė akmenines koplyčias be jokio atlygio. Daugelis šių statinių turi simbolių, panašių į tamplierių kryžius ar rožes — pagrindinius jų dvasinės simbolikos elementus.

„Kiekviena legenda turi tiesos grūdą. Ir jei akmenys, simboliai ar senoviniai įrašai rodo ordino buvimą — vadinasi, kažkada čia iš tiesų skambėjo tamplierių lotyniška malda“.

Žinoma, tarp legendų ir realybės visada yra riba. Tačiau net skeptikai pripažįsta, kad fenomenas tamplieriai Ukrainoje turi nemažai faktų, vertų tolesnio tyrinėjimo. Juk kiekvienas bandymas rasti atsakymus apie praeitį priartina mus prie savo istorijos supratimo — ir, galbūt, prie dar nerastų ordino relikvijų atradimo.

Kai kas mano, kad šioje paslaptyje slypi ne tik lobiai, bet ir dvasinis palikimas, simbolizuojantis tiesos paieškas. Ir galbūt būtent tai yra tikroji tamplierių žinia ateities kartoms.

Mūsų laikais sunku nubrėžti aiškią ribą tarp istorinių faktų ir legendų apie tamplierius Ukrainoje. Tačiau net jei daugelis jų gyvenimo puslapių pasimetė amžių migloje, vis tiek jaučiame keistą dvasinę trauką šioms istorijoms. Jose yra kažkas daugiau nei pasakojimai apie lobius — tai tikėjimo, žinių ir prasmės paieškos, nepraradusios aktualumo net po septynių šimtmečių.

Kodėl susidomėjimas tamplieriais neišblėsta

Tamplierių fenomenas — tai ne vien pasakojimas apie drąsius riterius. Tai ir dvasinio idealo simbolis, jėgos ir tikėjimo derinys, kuris atsiliepia ir šiandienos pasaulyje. Jų istorija primena, kad tikroji didybė nematuojama auksu ar valdžia, o ištikimybe savo įsitikinimams. Būtent todėl ordinas tapo neišsenkančiu įkvėpimo šaltiniu rašytojams, filosofams ir net mokslininkams, kurie iki šiol ieško atsakymo į klausimą: „Ką iš tiesų mums paliko tamplieriai?“

• Istorikams — tai mįslė, kurios iki šiol nepavyko įminti.
• Archeologams — iššūkis, kviečiantis į naujus tyrimus.
• Tikintiesiems — tarnystės, drąsos ir tikėjimo pavyzdys.

Ir galbūt todėl net po šimtmečių nuo jų išnykimo tamplieriai išlieka gyvi tautų atmintyje. Jų simbolika, architektūra, garbės kodeksas — visa tai tapo Europos kultūros dalimi, o dabar vis dažniau patraukia ir ukrainiečių dėmesį, ieškančių savo istorinių šaknų.

Ukraina — galimas ordino relikvijų prieglobstis

Volynė, Haličas, Aizkarpatė — šios žemės šimtmečiais buvo civilizacijų kryžkelė. Ir būtent čia galėjo rasti prieglobstį tie, kurie gelbėjo ordino šventenybes nuo persekiotojų rankų. Vietos legendos dažnai pasakoja apie „riterius baltais apsiaustais“, kurie akmenyse paliko keistus ženklus ir simbolius. Vieniems tai tik tautosaka, tačiau tyrinėtojams — priežastis susimąstyti, ar šiose istorijose neslypi tiesos grūdas.

Kai kurie archeologai kelia prielaidą, kad dalis materialių vertybių galėjo būti paslėpta būtent mūsų šalies teritorijoje. Tai paaiškina, kodėl Ukraina saugo tiek daug vietų, susijusių su paslaptingais požemiais, senoviniais akmenimis ir neaiškios kilmės griuvėsiais. Juk viduramžiais šios žemės buvo sunkiai pasiekiamos Europos monarchams, todėl tapdavo natūraliu prieglobsčiu tremtiniams ir dvasinės ramybės ieškotojams.

Mitai ir tiesa apie Gralio šventenybę

Šventasis Gralis — garsiausia relikvija, siejama su tamplierių ordinu. Vieniems tai taurė, kitiems — dvasios tyrumo simbolis. Ir nors daugelis jos ieško tiesiogine prasme, galbūt tikroji šios legendos prasmė yra daug gilesnė. Gralis — tai ne daiktas, o tobulybės idėja, siekis harmonijos tarp tikėjimo, žinių ir žmogaus sielos. Ir jei tamplieriai iš tiesų paliko savo dvasinį pėdsaką Ukrainoje, galbūt būtent čia tęsiasi šios harmonijos paieškos — tarp praeities ir dabarties.

„Tamplierių lobiai — tai ne vien auksas, o išmintis, kurios mes dar neišmokome vertinti“.

Išvados — palikimas, kurį atrandame šiandien

Šiuolaikinė Ukraina — šalis, sauganti daugybę paslapčių. Ir galbūt tarp jų — raktas į tikrąją tamplierių palikimo prasmę. Juk kiekvienas akmuo, kiekviena legenda ar archeologinis radinys — tai didžiosios istorijos dalelė, primenanti: praeitis gyva tol, kol mes stengiamės ją suprasti.

Šiandien, kai susidomėjimas viduramžių kultūra auga, ukrainiečių tyrinėtojai, istorikai ir turistai toliau nagrinėja galimus ordino pėdsakus mūsų žemėje. Ir net jei mes niekada nerasime tamplierių aukso, pats paieškų kelias jau yra neįkainojamas laimėjimas, suartinantis mus su savo pačių praeitimi.

Santrauka

Legendos apie tamplierius Ukrainoje — tai ne vien pasakojimas apie lobius ar paslaptis. Tai priminimas apie dvasines vertybes, kurios nesensta: tikėjimą, garbę, drąsą, žinių troškimą. Galbūt tikrasis tamplierių lobis — ne auksas, o tikėjimas žmogumi ir jo gebėjimu nešti šviesą net tada, kai aplink tamsa.

Tad tyrinėdami ordino istoriją, mes iš tiesų atrandame ne tik praeitį, bet ir save. Ir kas žino — galbūt kažkur tarp Karpatų kalnų, Volynės miškų ar senųjų pilių iš tiesų ilsisi dalelė didžiojo tamplierių palikimo.