Kur vyko filmo „Avataras“ filmavimas

Ar kada nors susimąstėte, kur iš tiesų gimė kerintis Pandoros pasaulis iš legendinio Džeimso Kamerono filmo „Avataras“? Dauguma žiūrovų įsitikinę, kad visa tai — kompiuterinės grafikos darbas. Tačiau iš tikrųjų už fantastiškų filmo peizažų slypi visiškai reali vieta — Džangdziadzės nacionalinis miškų parkas Kinijoje. Būtent jo neįtikėtini vaizdai tapo pagrindu kuriant Pandoros „skraidančius kalnus“, sužavėjusius milijonų žiūrovų vaizduotę visame pasaulyje.

Džangdziadzės parkas, esantis Hunano provincijoje, garsėja milžiniškais smiltainio stulpais, kurie kyla šimtais metrų į viršų, tarsi liestų debesis. Jų forma tokia neįprasta, kad atrodo, lyg gamta tyčia būtų sukūrusi šį kraštovaizdį fantastinių filmų filmavimams. Būtent čia, tarp tirštų rūkų ir smaragdinių miškų, Kamerono komanda rado įkvėpimą sukurti ateivišką Pandoros planetą — su nuostabia flora, švytinčiais augalais ir garuojančiais kalnais, kurie, rodos, peržengia realybės ribas.

Šiame straipsnyje plačiau papasakosime, kur buvo filmuotas „Avataras“, kodėl būtent šis Kinijos kampelis tapo režisieriaus įkvėpimo šaltiniu, taip pat kokie įdomūs faktai apie filmą „Avataras“ verti jūsų dėmesio. Sužinosite filmo kūrimo istoriją, technines naujoves, unikalius kinematografinius sprendimus ir, svarbiausia, kaip šiandien galima aplankyti šį fantastišką parką ir savo akimis pamatyti Pandoros pasaulį.

Pandoros magija ir Džangdziadzės tikrovė

Kai filmas „Avataras“ pirmą kartą pasirodė didžiuosiuose ekranuose, jis akimirksniu pakeitė požiūrį į kiną. Tačiau mažai kas žino, kad šio filmo magija gimė ne tik „Weta Digital“ studijose ar Kameronui vadovaujant, bet ir pačioje Kinijos gamtos širdyje. Įspūdingos uolos, tankūs miškai, gilūs tarpekiai ir skaidrios upės sukūrė tokį gyvą ir stulbinantį foną, kad režisierius nusprendė neapsiriboti vien CGI, o atkurti šį pasaulį kuo arčiau realybės.

Kaip filmavimai sujungė kiną ir realų pasaulį

Nacionalinis parkas Džangdziadzė tapo ne tik įkvėpimu — jo vaizdai tiesiogine prasme buvo perkelti į filmą. Po „Avataro“ premjeros vienas uolų stulpų netgi oficialiai pervadintas „Aleliuja kalnu“ — Pandoros skraidančių kalnų garbei. Nuo tada parkas virto tikru piligrimystės centru kino gerbėjams, fotografams ir keliautojams iš viso pasaulio.

Šiandien tūkstančiai lankytojų atvyksta čia tam, kad pereitų takais, primenančiais filmo scenas, pamatytų panoramas, tarsi išplėštas iš ekrano, ir pajustų gamtos harmoniją, kurią taip meistriškai perteikė Džeimsas Kameronas. Net jei nesate mokslinės fantastikos gerbėjas, šios vietos grožis jus sužavės ne mažiau nei bet kuris kino šedevras.

Apie visa tai — mūsų išsamiame materiale, kuriame atskleisime, kur Kinijoje buvo filmuotas „Avataras“ ir kodėl būtent ši vieta tapo kito pasaulio įsikūnijimu.

Tarp turtingo Kinijos gamtos paveldo būtent Džangdziadzės nacionalinis parkas tapo vieta, kur Džeimso Kamerono fantazija susiliejo su tikrove. Šis parkas — dalis įspūdingo Ulinjuano rezervato, įtraukto į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Jo plotas viršija 480 kvadratinių kilometrų, o šioje teritorijoje gamta sukūrė daugiau nei tris tūkstančius akmeninių stulpų, kurių aukštis siekia nuo 200 iki 400 metrų. Jie atrodo taip, lyg augtų tiesiai iš žemės, sudarydami keistą akmeninį mišką, stebinantį savo nerealybe.

Džangdziadzės uolos — tai ne įprasti kalnai. Jos susiformavo iš smiltainio ir kvarco prieš milijonus metų dėl erozijos, palikusios įspūdingas vertikalias kolonas. Jų viršūnės dažnai pasislepia debesyse, sukurdamos „skraidančių salų“ iliuziją, panašią į tą, kurią matome filme „Avataras“. Todėl ši vietovė tapo pagrindiniu vizualiniu įkvėpimu Pandoros planetai.

Kaip atrodo Džangdziadzės parkas

Kai pirmą kartą patenkate į parką, atrodo, lyg atsidurtumėte pasaulyje, kurį sukūrė fantastikos dailininkai. Tačiau viskas, kas jus supa, — tikra. Tankūs miškai apraizgo uolas, tarp jų driekiasi gilūs tarpekiai, o apačioje ūžia upės ir kriokliai. Rytais viršūnes apgaubia rūkas, suteikdamas joms mistišką išvaizdą — būtent tada peizažai labiausiai primena Pandorą.

• Parko teritorijoje auga daugiau nei 500 retų augalų rūšių, tarp jų reliktiniai ginkmedžiai ir raudonieji kedrai.
• Čia gyvena dešimtys gyvūnų rūšių, įskaitant retas makakas ir skraidančias voveres.
• Parko peizažai keičiasi visus metus: pavasarį viešpatauja žaluma, rudenį — auksas ir purpuras, žiemą uolas padengia sniegas, sukuriantis pasakišką atmosferą.

Filmas „Avataras“ ir Aleliuja kalnas

Po filmo „Avataras“ premjeros viena iš Džangdziadzės uolų gavo naują pavadinimą — „Aleliuja kalnas“ (Hallelujah Mountain). Jis tapo Pandoros simboliu dėl būdingos formos — viršūnė atrodo atskirta nuo pagrindo ir tarsi kybo ore. Vietos valdžia netgi pastatė lentelę su užrašu: „Įkvėpimas skraidantiems kalnams iš filmo “Avataras”“. Šis faktas akimirksniu pavertė parką pasauliniu turizmo fenomenu.

Kaip pamatyti šias vietas savo akimis

Lankytojams įrengti specialūs pėsčiųjų maršrutai ir apžvalgos aikštelės, iš kurių atsiveria vaizdai, primenantys filmo scenas. Populiariausia — Juanjadziadzės (Yuanjiajie) aikštelė: būtent iš čia matomas garsusis „Aleliuja kalnas“. Iki jos veda stiklinis Bailongo liftas, vienas aukščiausių išorinių liftų pasaulyje, per kelias minutes pakeliantis turistus į daugiau nei 300 metrų aukštį.

Neįtikėtina Džangdziadzės gamta nepalieka abejingų. Čia galite ne tik stebėti, kaip debesys lėtai apgaubia uolas, bet ir pajusti ramybę bei harmoniją, kurios taip stinga šiuolaikiniame pasaulyje. Nenuostabu, kad būtent šios vietos įkvėpė režisierių sukurti pasakišką planetą, kurioje gamta — pagrindinis herojus.

Jei planuojate kelionę po Kiniją, būtinai įtraukite į maršrutą Džangdziadzės nacionalinį parką. Tai ne tik vieta nuotraukoms — tai kelionė į pasaulį, kuriame susijungia realybė ir fantazija, kinas ir gamta, žmogus ir visata.

Filmas „Avataras“ ne tik pakeitė požiūrį į fantastiką — jis tapo revoliucija pasaulio kine. Idėja gimė dar 1990-aisiais, kai režisierius Džeimsas Kameronas jau svajojo sukurti istoriją apie tolimą pasaulį, kuriame žmonija susitinka su kita civilizacija. Tačiau to meto technologijos neleido įgyvendinti sumanymo ekrane taip realistiškai, kaip norėjosi. Tik po dešimties metų, po „Titaniko“ sėkmės, režisierius grįžo prie savo svajonės — ir būtent tada prasidėjo nauja kino era.

Kameronas nesukūrė tiesiog dar vieno fantastinio filmo. Jis sukūrė atskirą pasaulį — Pandorą, apgyvendintą unikalių būtybių, turinčią savo ekosistemą, kultūrą ir kalbą. Kad šis pasaulis atrodytų tikroviškai, jis sujungė naujausias technologijas: trimatį filmavimą, judesių fiksavimą, aukštos raiškos vaizdo apdorojimą ir skaitmeninį aktorių veidų modeliavimą. Būtent „Avataras“ padėjo pamatus šiuolaikiniam 3D kinui, kokį jį žinome šiandien.

Nuo idėjos iki ekrano: kaip kūrė Pandoros pasaulį

Režisierius pradėjo projektą vystyti 1995 metais, parašęs bazinį scenarijų. Tačiau tik 2005-aisiais prasidėjo reali gamyba. Kameronas įkūrė savo kompaniją Lightstorm Entertainment, kuri kartu su „Weta Digital“ (Naujoji Zelandija) kūrė vizualinius efektus. Ši studija anksčiau dirbo prie „Žiedų valdovo“, ir būtent ji sugebėjo sukurti neįtikėtiną herojų veidų, judesių ir mimikos realistiškumą ekrane.

• Filmas tapo pirmuoju pasaulyje, kuriame „performance capture“ technologija buvo naudojama visiškam aktorių emocijų atkartojimui skaitmeniniu formatu.
• Aktorams buvo sukurti specialūs fotoaparatai, fiksuojantys net menkiausius veido raumenų judesius.
• Gamyba truko daugiau nei ketverius metus, o kiekvienai scenai sukurti prireikdavo savaičių kruopštaus darbo.

Pandoros kalba, kultūra ir detalės

Kad Pandoros pasaulis būtų įtikinamas, Kamerono komanda filmui sukūrė visavertę kalbą — na’vi kalbą. Ją sukūrė lingvistas Polas Fromeris, sugalvojęs daugiau nei 500 žodžių, savo gramatiką ir garsų sistemą. Dėl to aktoriai ne tiesiog šūkavo išgalvotas frazes, o iš tiesų „kalbėjo“ nauja kalba, suteikdami ateivių tautos kultūrai autentiškumo ir gylio.

Kodėl „Avataras“ tapo pasaulinio kino fenomenu

Kai filmas pasirodė 2009 metais, jis akimirksniu tapo sensacija. Žiūrovus visame pasaulyje sužavėjo vaizdo mastelis, Pandoros grožis ir naujas emocingumo lygis, kurio anksčiau kine nebuvo matę. Filmas surinko daugiau nei 2,9 mlrd. JAV dolerių, tapdamas pelningiausiu filmu istorijoje (šį rekordą jis išlaikė daugiau nei dešimt metų).

Kritikai „Avatarą“ vadino ne šiaip filmu, o „langu į naują realybę“. Kameronas sugebėjo suderinti technologijas su žmogiškomis emocijomis, o istoriją apie gamtos harmoniją ir dvasingumą padarė suprantamą visų kultūrų žmonėms. Jo idėja — parodyti, kaip godumas ir neapgalvotas vartojimas naikina ne tik planetas, bet ir žmogiškumą — aktuali ir šiandien.

Beje, filme gausu paslėptų simbolių, įkvėptų realių Azijos tautų kultūrų, ypač kinų harmonijos tarp žmogaus ir gamtos filosofijos. Todėl filmavimai Kinijoje turėjo ne tik estetinę, bet ir dvasinę prasmę — jie atspindėjo gilią filmo idėją.

Po filmo „Avataras“ pasirodymo 2009 metais pasaulis pasikeitė ne tik kino srityje. Džeimso Kamerono juosta tapo kultūriniu fenomenu, privertusiu milijonus žmonių kitaip pažvelgti į gamtą, žmoniją ir mūsų santykį su planeta. Siužeto centre — konfliktas tarp technokratinės civilizacijos ir harmoningos Pandoros pasaulio, kuris atspindi šiandienines Žemės problemas: ekologinę krizę, perteklinį išteklių vartojimą ir dvasinio ryšio su gamta praradimą.

Iškart po filmo premjeros turistų susidomėjimas Džangdziadzės nacionaliniu parku išaugo kelis kartus. Žmonės iš viso pasaulio troško savo akimis pamatyti „tikrąją Pandorą“. Kinijos žiniasklaida šį reiškinį pavadino „Avataro efektu“, o Hunano valdžia netgi sukūrė naujus turistinius maršrutus, skirtus filmui. Parke atsirado rodyklės su citatomis iš juostos, specialios apžvalgos platformos ir interaktyvūs turai, atkuriantys Pandoros atmosferą.

Kaip „Avataras“ paveikė ekoturizmo plėtrą

Filmas iškėlė globalią gamtos išsaugojimo temą, ir ši žinutė atsiliepė milijonams žiūrovų. Po „Avataro“ pasirodymo ekoturizmo populiarumas išaugo visame pasaulyje. Žmonės dažniau ėmė rinktis keliones į nacionalinius parkus, gamtos rezervatus ir vietoves su unikaliais kraštovaizdžiais. Pats Džangdziadzė tapo žmogaus ir gamtos harmonijos simboliu, pavyzdžiu, kaip saugoti gamtos turtus jų neniokojant.

• Po išaugusio turistų srauto Kinijos valdžia regione sustiprino gamtosaugos priemones.
• Buvo sukurta programų, skirtų parko biologinės įvairovės išsaugojimui ir lankytojų ekologiniam švietimui.
• Pačiame Džangdziadzės mieste atidarytas muziejus, skirtas parko gamtai ir filmui „Avataras“.

Pandoros filosofijos atspindys realiame pasaulyje

Pandoros pasaulis, su savo dvasinėmis vertybėmis ir pagarbiu požiūriu į gamtą, — ne vien scenaristų išmonė. Jis atspindi idėjas, glūdinčias daoizmo, budizmo ir kinų liaudies tradicijų filosofijoje, kur gamta laikoma visatos harmonijos dalimi. Kameronas sąmoningai naudojo šiuos motyvus, kad primintų žmonijai: dvasinio ryšio su gamta atkūrimas — vienintelis kelias išsaugoti gyvybę Žemėje.

Neatsitiktinai Džangdziadzės nacionalinį parką šiandien neretai vadina jėgos vieta. Keliautojai čia atvyksta ne tik dėl vaizdų, bet ir tam, kad pajustų ramybę bei vienybę su gamta. Apsilankymą parke dažnai vadina „kelione į harmoniją“ — simboline kelione, kurioje kiekvienas gali pamatyti savo atspindį gamtos grožyje.

„Avataro efektas“ šiuolaikinėje kultūroje

Filmo įtaka gerokai peržengė kino industrijos ribas. „Avataro“ temos atsispindėjo muzikoje, mene, madoje, o svarbiausia — socialiniuose judėjimuose už aplinkos apsaugą. Po premjeros gerokai padaugėjo ekologinių iniciatyvų, skirtų miškų ir vandenynų išsaugojimui. Net terminas „Avataro efektas“ įsitvirtino moksliniuose tyrimuose kaip pavyzdys, kaip kinas gali keisti visuomenės sąmonę.

Kinijoje filmas tapo nacionalinio pasididžiavimo objektu: filmavimai Džangdziadzėje pavertė regioną viena iš populiariausių turistinių krypčių šalyje. O keliautojams, ieškantiems įkvėpimo, parkas tapo ne tik poilsio vieta, bet ir tikra emocijų mokykla — priminimu, kad mūsų planeta jau yra Pandora, kurią privalome saugoti.

Filmas „Avataras“ laikomas vienu ryškiausių šiuolaikinio kino pasiekimų. Jo kūrimą lydėjo daugybė novatoriškų sprendimų, mokslinių darbų ir net lingvistinių eksperimentų. Siūlome jums įdomiausių faktų rinkinį, kuris padės į „Avatarą“ pažvelgti naujai.

Mažai žinomos kūrimo istorijos detalės

1. Filmo idėja gimė dar 1994 metais. Džeimsas Kameronas pirmąjį scenarijaus variantą parašė dar prieš „Titaniko“ pasirodymą. Tačiau studijos projektą laikė per brangiu ir techniškai pernelyg sudėtingu tam laikui, todėl režisierius įgyvendinimą atidėjo beveik dešimtmečiui.
2. Filmavimai prasidėjo 2005 metais ir truko daugiau nei ketverius metus. Kameronas naudojo savo 3D filmavimo technologijas, sukurtas specialiai šiam filmui. Būtent „Avataras“ padėjo pamatus šiuolaikiniam stereoskopiniam kinui.
3. Na’vi kalba buvo kuriama ilgiau nei šešis mėnesius. Jos autorius — lingvistas Polas Fromeris. Jis sukūrė gramatiką, fonetiką ir daugiau nei 500 žodžių. Šiandien netgi yra internetinių kursų, kuriuose galima mokytis šios kalbos.
4. Naujausios judesių fiksavimo technologijos leido perteikti net mikroišraiškas aktorių veiduose. Dėl to pavyko parodyti tikras herojų emocijas, net jei jie buvo visiškai sukurti CGI.
5. Filmas tris kartus buvo nominuotas „Oskarui“ pagrindinėse kategorijose ir laimėjo tris statulėles — už operatorinį darbą, dailės sprendimus ir vizualinius efektus.

„Avataro“ rekordai ir pasiekimai

• 2,9 mlrd. dolerių kasos pajamų. „Avataras“ tapo pelningiausiu filmu istorijoje, aplenkdamas „Titaniką“ ir „Keršytojus“. Šį pasiekimą jis išlaikė daugiau nei dešimtmetį.
• Daugiau nei 60 tarptautinių apdovanojimų. Juosta sulaukė pripažinimo visame pasaulyje — nuo Holivudo iki Tokijo, tapdama technologinio proveržio kine simboliu.
• Filmavimo aikštelė virto ateities laboratorija. Kameronas sukūrė naują filmavimo standartą, kuriame aktoriai ir kompiuterinė grafika egzistavo bendroje erdvėje, o režisierius per specialų monitorių galėjo „matyti“ galutinę sceną realiuoju laiku.
• Džangdziadzės parkas oficialiai tapo filmo reklaminės kampanijos dalimi. Kinijos turizmo agentūros naudojo šūkį „Aplankyk Pandorą Žemėje“, dar labiau pabrėždamos filmo ryšį su tikra gamta.

Filmo filosofija ir kultūrinė įtaka

„Avataras“ — tai ne tik technologinė naujovė, bet ir filosofinis manifestas. Kameronas siekė priminti žmonijai apie visų gyvybės formų tarpusavio priklausomybę. Jo istorija — tai parabola apie meilę, atsakomybę ir ekologinį sąmoningumą. Nenuostabu, kad po filmo pasirodymo padaugėjo gamtosauginių organizacijų, o ekologijos tema masinėje kultūroje įgijo naują skambesį.

Mažai žinomi faktai tikriems gerbėjams

• Filmuodamas skrydžio scenas su ikranais, režisierius naudojo simuliacines kėdes, kurios realiuoju laiku atkurdavo judesius — panašiai kaip atrakcionai pramogų parkuose.
• Džeimsas Kameronas pats kūrė Pandoros būtybių eskizus, remdamasis realiomis Amazonės ir Pietryčių Azijos gyvūnų rūšimis.
• Pandoros dekoracijos iš dalies buvo filmuojamos Naujojoje Zelandijoje, tačiau galutiniai peizažai — tai realių kadrų iš Kinijos ir kompiuterinio apdorojimo mišinys.
• Aktoriai ruošėsi vaidmenims su antropologų pagalba — jie padėjo perteikti kūno kalbą ir išgalvotos na’vi kultūros ritualus.

Dėl šių detalių „Avataras“ tapo ne šiaip filmu, o vientisu pasauliu, kuriame technologijos, gamta ir dvasingumas susipina į nuostabią simfoniją. Ir nors nuo premjeros praėjo jau daugiau nei dešimt metų, juosta vis dar įkvepia, primindama, kad tikroji kino magija — žmogaus ir gamtos harmonijoje.

Filmas „Avataras“ — tai ne tik įspūdinga istorija su efektais, bet ir gili žinutė apie žmogaus ir gamtos ryšį. Jo pasaulis — ne išmonė, o atspindys to, kas jau egzistuoja mūsų planetoje. Nacionalinis parkas Džangdziadzė tapo gyvu įrodymu, kad Pandoros grožis turi žemišką kilmę. Kai pamatai šiuos kalnų stulpus, apgaubtus rūko, supranti, kad žmogaus vaizduotė tik tęsia tai, ką pradėjo gamta.

Ką šis filmas mums duoda šiandien

Praėjo daugiau nei dešimtmetis nuo „Avataro“ premjeros, tačiau jo žinutė išlieka aktuali. Filmas primena, kad esame didelės ekosistemos dalis, o nuo mūsų elgesio priklauso planetos ateitis. Pandora — tai Žemės metafora: ir ji turi savo stebuklų, kuriems reikia rūpesčio ir pagarbos. Todėl, keliaujant po pasaulį, svarbu ne tik grožėtis gamta, bet ir išsaugoti ją ateities kartoms.

Keliautojai, aplankę Džangdziadzę, dažnai sako, kad ši vieta keičia pasaulėžiūrą. Pamatęs didingas uolas, tankius miškus, tylias upes ir debesis, slystančius tarp viršūnių, supranti: jokia kompiuterinė grafika nepajėgia prilygti tikrai gamtos harmonijai. Ir būtent ši gamtos jėga įkvėpė Kameroną sukurti istoriją, sujungusią fantastiką su dvasingumu.

Patarimai tiems, kurie svajoja pamatyti „Pandorą“ savo akimis

• Geriausias metas kelionei — pavasaris arba ruduo, kai oras skaidrus, o peizažai ryškiausi.
• Pasirūpinkite patogia avalyne: parko maršrutai apima pėsčiųjų kopimus ir apžvalgos aikšteles.
• Būtinai pasinaudokite Bailongo liftu — pakilimas į viršų atveria panoramą, primenančią kadrą iš „Avataro“.
• Rytinis rūkas — geriausias metas nuotraukoms: jis suteikia peizažams mistišką nuotaiką.

Kelionė į harmonijos pasaulį

Jei norite pasijusti Pandoros dalimi, jums nereikia fantastinių technologijų — pakanka leistis į kelionę į Kinijos širdį. Čia, Džangdziadzėje, pamatysite, kaip fantazija ir realybė susilieja į vieną visumą. Ir galbūt suprasite pagrindinę filmo žinutę: norint rasti harmoniją su savimi, pirmiausia reikia išmokti klausytis gamtos.

„Mes ne tik stebime gamtą — mes esame jos dalis. Ir kol tai prisimename, mūsų pasaulis išliks gyvas“. — Džeimsas Kameronas